VILNIAUS ŽEMAIČIŲ KULTŪROS DRAUGIJA: 2009

iš dešinės: Povilas Saudargas, VŽKD pirmininkė Dalia Juodkaitė – Dirgėlienė, prof. Libertas Klimka, istorikė Genovaitė Gustaitė ir aktorius Karolis Dapkus (Z.Juškevičiaus – nuotr.)

Išplėstinė draugijos taryba (Virginijos Valuckienės - nuotr.)

Vilniaus žemaičių kultūros draugijos nariai, pirmininkės Dalios Juodkaitės–Dirgėlienės pakviesti, vasario 17 – tąją susirinko Vilniaus Mokytojų namų svetainėje paminėti iškilaus patrioto Jurgio Matulaičio paskyrimo sostinės Vilniaus vyskupu 90 – ąsias metines. Reikšdami pagarbą palaimintąjam arkivyskupui, draugijos tarybos nariai atvyko pasipuošę tautiniais rūbais, o visų susirinkusiųjų veidus dar tebepuošė Vasario 16 – osios šventės nuotaika. Minėjimas prasidėjo pakiliai sugiedotu Lietuvos himnu. Pirmininkė Dalia, trumpai pažymėjusi 1918 m. vasario 16 – osios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Akto ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę bei pasidžiaugusi, kad apie palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį kalbės žymiausia Lietuvoje jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė, paprašė profesorių Libertą Klimką tarti įžanginį žodį.
Profesorius taip kreipėsi į minėjimo dalyvius: Mieli bičiuliai, labai malonu vėl būti šalia Jūsų...Aš, kaip ir Jūs visi, tebegyvenu Nepriklausomybės atkūrimo šventės įspūdžiais. Labai svarbu, kad mes susirenkam, pabūnam kartu, vieni kitus gerai pažįstam, pasitikim... Peržvelgdami mūsų istorijos įvykius, matome, kad jie vertinami skirtingai. Deja, kartais ir mūsų istorikai mato istorijoje pirmiausia save, o ne Lietuvą, ne tautą, ir dažnai, norėdami save iškelti, tarsi mindo mūsų istoriją...Turiu pasakyti, kad žemaičiai niekada neišdavė Lietuvos... Jie visada buvo ištikimi Lietuvos valstybės idėjai. Šie metai yra tarptautiniai astronomijos metai. Neabejoju, kad ir Visata bus nuspalvinta tautinėm spalvom, kaip mūsų keramikės Genovaitės Jacėnaitės kalendorėlyje. Šiandien nei politikų, nei kultūros darbuotojų tarpe nerandame asmenybių, kurios kaip pranašai galėtų vesti mus į priekį.., todėl pravartu prisiminti praeityje gyvenusiuosius ir iš jų pasisemti išminties ir stiprybės. Palaimintojo Jurgio Matulaičio mintys ir šiandien yra labai aktualios tautiškumo prasme. Jos turi mus stiprinti. Istorikė Genovaitė Gustaitė yra labai įsigilinusi į vyskupo gyvenimą ir veiklą. Manau, kad mes tikrai išgirsime labai koncentruotas palaimintojo mintis, kurios ir šiandien tebėra labai svarbios.
Minėjimo vedėja Dalia žodį pranešimui suteikė viešniai Genovaitei Gustaitei, kurią susirinkusieji pasitiko plojimais. Pranešėja, padėkojusi žemaičiams už pakvietimą, pasidžiaugė, kad palaimintojo minėjimas vyksta rūmuose, kurie yra labai artimi kitam dideliam lietuviui – Petrui Vileišiui. Nuo tokių žmonių dvasingumo, nuo jų idėjų ir darbų priklausė 1918 m. nepriklausomybė ir jos gyvavimas. Vasario 16 – oji yra ne tik Nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos paskelbimo diena. Lietuvos žemaičiai gali didžiuotis LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku generolu Jonu Žemaičiu Vytautu, gimusiu Palangoje. Deklaracijos 18–ame straipsnyje pabrėžta teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laivės kovų laikotarpiu. 22 – ame straipsnyje vėl grįžtama prie krikščioniškosios ideologijos: “LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo (...), prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti“. Tai labai artima siekiams vyskupo Matulaičio, kuris visa savo veikla buvo už teisingumą ir laisvę.
Jurgis Matulaitis gimė 1871 04 13 d. Suvalkijoje, Lūginės kaime netoli Marijampolės. 1895 m. baigė Varšuvos kunigų seminariją. Pergyvendamas dėl carinės Rusijos imperijos priespaudoje kenčiančios Lietuvos, 1897 m. parašė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, kuris Amerikoje buvo išspausdintas 1903 m. žurnale „Dirva – Žinynas“, o Lietuvoje – tik po 100 metų! (LKMA metraštyje, t. XXIII, 2003). Jurgis Matulaitis kvietė jaunus kunigus dalyvauti tautinio atgimimo darbe. Jis rašė: „Kilo tautos, kils ir mūsiškė ir jau kyla (...). Tai ką gi mums daryti? Mes turime prisidėti. Tai mūsų šventa pareiga (...)“. Matulaitis skatino puoselėti gimtąją kalbą („lietuvišką duonelę krimstame, tai nesigėdykime ir lietuviškai kalbėti“; „Kas yra kraujas žmogaus kūne, tas yra kalba tautos gyvenime. Atimk nuo tautos kalbą – ir tautos nebėra“). Katalikybę siūlė sieti su lietuvybe, melstis lietuviškai. Rašė apie rusinimo ir pravoslavijos grėsmę: „nieko nėra pavojingesnio ir baisesnio – ji kaip meška ant mūsų bažnytėlės gulte gula, kad ją sugniuždyti...“. „Kunigas ne tik gali, bet turi Tėvynę mylėti ir turi duoti kitiems pavyzdį, kaip ją mylėti. Bet Tėvynę mylėti – tai nereiškia kitas tautas neapkęsti“. 1899 m. J. Matulaitis aukso medaliu baigė Petrapilio (Sankt Peterburgo) katalikų dvasinę akademiją, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Ši akademija buvo įkurta, perkėlus Petrapilin Vilniaus akademiją, kad būtų lengviau persekioti. Tais pačiais metais išvyko į Šveicariją tęsti mokslus Fribūro (Fribourg) universitete. Ten jis įsisavino visa, kas buvo geriausia slavų, vokiečių ir prancūzų kultūroje, parašė teologijos veikalą „Rusų mokslas apie pradinio teisingumo stovį“, kuris buvo įvertintas teologijos daktaro laipsniu. 1902 m. buvo pakviestas į Kielcų (Lenkija) kunigų seminariją profesoriumi ir vicerektoriumi. Fribūro profesūra prašė Šventąjį Tėvą atkreipti dėmesį į jaunojo daktaro nepaprastus gabumus. 1904 m. paūmėjus kaulų džiovai gydėsi Varšuvos neturtingųjų ligoninėje. Steigė našlaičių prieglaudas, šelpė vargšus. 1907 m. Varšuvoje rengė socialinius kursus, kurie sukrėtė Lenkiją. 1907 m. Petrapilio dvasinė akademija pakvietė jį sociologijos profesoriumi. 1909 m. paskirtas akademijos inspektoriumi. Tais pačiais metais Kaune surengė lietuviškus socialinius kursus, kurie, pagal Mykolą Krupavičių, įtaigojo Lietuvos žemės reformą. Jurgis Matulaitis išgelbėjo beišmirštančius marijonus, slapta įstojęs į vienuoliją, kuriai dėl caro valdžios varžymų grėsė išnykimas, atkūrė ją ir pertvarkė.Jo pėdomis pasekė kunigas profesorius Pranciškus Būčys. Pamilęs dvasinį gyvenimą ir vienuoliją, atsisakė garbingų pareigų akademijoje ir pasišventė vienuolijos reikalams. 1911 m. Jurgis Matulaitis atsisakė pasiūlymo persikelti į Romą ir ten atstovauti Rusijai, Lietuvai, Lenkijai...bei informuoti Apaštalinį Sostą apie Bažnyčios padėtį tose šalyse. Vyriausioji vienuolijos buveinė tada buvo Marijampolėje. Vėliau popiežius Jurgį Matulaitį paskyrė marijonų vienuolijų kongregacijos generolu. 1911 m. Tėvas Jurgis Fribūre įsteigė slaptą marijonų noviciatą, rengiantį kandidatus į vienuolių ordiną, ir iki 1914 m. jam vadovavo. Prieš karą Matulaitis buvo apsigyvenęs Lietuvoje, bet vėl sunkiai susirgęs, grįžo į Varšuvą, kur jam buvo atlikta operacija. Varšuvoje jį užklupo karas. Bielianų priemiestyje įkūrė marijonų vienuoliją, o prie jos našlaičių prieglaudą ir mokyklą. Jurgis Matulaitis yra įtrauktas į Lenkijos dvasininkijos XX amžiaus pradžios elitą.
1918 m. J. Matulaitis apsigyveno Marijampolėje, atkūrė marijonų vienuolyną ir rūpinosi ne tik Lietuvos marijonų reikalais. Jam vadovaujant vienuolija suklestėjo. Marijonų namai atsirado ne tik Marijampolėje, bet ir Bielianuose, Čikagos mieste. Sutvarkęs vienuoliją, kūrė Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Parengė jos įstatus.
Karalius Mindaugas Lietuvos krikštijimo laikais buvo pasiekęs, kad Lietuvos bažnytinė provincija priklausytų tiesiogiai popiežiui. Tačiau po Mindaugo tragiškos žūties beveik 700 metų Lietuvos vyskupijos priklausė svetimų valstybių tarpininkams. Pirmieji vyskupai ir kunigai buvo lenkai. Vėliau dauguma jų, nors kai kurie buvo ir lietuvių kilmės, tačiau kalbėjo lenkiškai. Ypač buvo sulenkėję aukštieji dvasininkai. Net kaimų kunigai dažnai nemokėjo lietuviškai. Ypač blogai tuo atžvilgiu buvo Vilniaus vyskupystėje, kur žmonės buvo atkakliai lenkinami. Čia lietuvybė visą laiką buvo persekiojama. Vilniaus kapitula ir kunigų seminarija buvo lenkiškos. Lietuviui patekti į seminariją buvo labai sunku. Po ilgų prašymų 1901 m. Vilniuje lietuviams buvo atiduota šv. Mikalojaus bažnyčia. Vėliau lietuvių iškovotos lietuviškos pamaldos kitose bažnyčiose dažnai baigdavosi lenkų sukeltais triukšmais ir muštynėmis. Vyskupijos vyresnybė lietuviškas pamaldas įvedusius kunigus iškeldavo, o į jų vietą dažnai paskirdavo lenkus. Jonas Basanavičius 1906 m. lietuvių vardu pasiuntė popiežiui Pijui X memorandumą dėl lenkų kalbos Lietuvos bažnyčiose. Šventojo Tėvo prašė Lietuvos bažnyčią atskirti nuo Lenkijos bažnyčios ir sudaryti Lietuvos arkivyskupiją; vyskupus ir arkivyskupus parinkti lietuvius, „mylinčius lietuvių tautą ir jos kalbą...“
1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, Katalikų Bažnyčios vyskupijos liko pavaldžios kitų valstybių pareigūnams. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos priklausė Mogiliavo arkivyskupui. Lietuvos Tarybai labai rūpėjo, kas bus paskirtas Vilniaus vyskupu. Apaštalų Sostas svarstė. Popiežius Benediktas XV paprašė Antijochijos patriarchą Vladislavą Zaleckį pareikšti savo nuomonę Atsakydamas Šventajam Tėvui, 1918 01 18 jis pasiūlė du kandidatus: lenką, Vilniaus kunigų seminarijos rektorių Joną Ušylą (Uszyll) ir lietuvį vienuolį marijoną Jurgį Matulaitį, apibūdindamas jį taip: “Labai išmintingas, rūpestingai išsilavinęs, taktiškas, uolus, sugebantis atlikti sunkiausias užduotis, atrandantis būdų, kaip vienyti frakcijas. Tačiau ta kandidatūra nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes jis lietuvis, valstiečio sūnus. Lietuviai taip pat ne, nes į Vilniaus sostą žūtbūt stengiasi pasodinti kraštutinį nacionalistą“. Po kandidatų derinimo su vokiečių valdžia ir Krokuvos vyskupu A. Sapiega, Jurgio Matulaičio apibūdinimas pasipildė dar dviem bruožais: jis yra „visiškai nesusipažinęs su praktine veikla ir visiškai nutolęs nuo politinio gyvenimo“. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas P. Gasparis (Gasparri) pasakė: „Kaip tik tas politinės patirties trūkumas, einant tautinėms kovoms tose žemėse, daro jį (J. Matulaitį) tinkamiausią atlikti religinę užduotį“. Varšuvos archidiacezijos generalinis vikaras H. Pšezdzieckis (Przezdziecki) 1918 05 18 laiške nuncijui Vokietijoje E. Pačeli (Pacelli – vėliau popiežius Pijus XII) rašė: „Tokiomis sunkiomis sąlygomis, kuriose šiandien yra Vilniaus vyskupija, plėšoma daugelio prieštaravimų, jis (J. Matulaitis) atrodo tarsi pašauktas tam, kad Vilniaus dvasininkiją atvestų į sveiką protą, o tos vyskupijos tikinčiuosius sujungtų tikrai krikščioniška meile“. Lenkai, žinoma, Vilniaus vyskupo soste norėjo matyti lenką. Jie, turėdami įtakos Vatikane, įtikinėjo, kad abi katalikiškos tautos sudarančios vieną valstybę, o lietuvių kalba tesanti lenkų kalbos tarmė. Įdomu, kad pats J. Matulaitis į šias garbingas pareigas ne tik nesiveržė, jis netgi prašė nekelti jo kandidatūros. Jam labiau rūpėjo stiprinti ką tik atgaivintą marijonų vienuoliją. 1918 05 30 laiške vyskupui Pranciškui Karevičiui jis rašė: „Ten Vilniuje verda kova, ten visokių politikos pinklių ir spąstų taisoma, spendžiama. (...) Ten reik išgudrėjusio žmogaus, patyrusio kovoti (...). Aš kaip tik to negaliu, ne toks mano būdas. (...) Jei patekčiau Vilniun, toje kivirčų, barnių ir kovų knypavoje neilgam mano sveikata tesėtų: aš ten nieko nenuveikęs žūčiau“.
Po ilgų svarstymų 1918 10 23 apaštalinis vizitatorius Vilniaus kapitulai parašė: „(...) jau turite Vyskupą, kilniausią ir garbingiausią Jurgį Matulevičių (...)“. Pasak P. Būčio – tai buvo antras atvejis visoje Bažnyčios istorijoje, kai tos pačios tautos atstovas paskiriamas Vatikano atstovu savo šalyje. Vyskupas lietuvis nepatiko lenkiškajai kapitulai, todėl jos veikiama visuomenė Vilniuje rengėsi sutikti ne katalikų bažnyčios vadovą, o lenkų tautos priešą. Įžengimo į sostą iškilmės – ingresas vyko katedroje 1918 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Tarybos narių katedroje nebuvo, nes kapitula jai neskyrė vietų. Štai kai kurios ištraukos iš lauktojo „priešo“ vyskupo Jurgio Matulaičio lenkiškai ir lietuviškai pasakyto pamokslo: „Sveikinu visus čia susirinkusius ir likusius namie, teisius ir nusidėjėlius“, „būsiu tėvas ir vadas“, „būsiu visų mokytojas“, „rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu“, „tėvu ir ganytoju“. „Mano partija – Kristus“. „Ateinu pas jus su meile“. „Neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „(...) dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą“. Tapęs vyskupu, netrukus „Užrašuose“ – dienoraštyje Jurgis Matulaitis įrašė: „Tautų neapykanta čia baisiausia. Lenkai čia tiesiog nepripažįsta nei lietuvių, nei gudų (...), miestas tarsi virte verda, kunkuliuoja neapykanta“. Vyskupas meldėsi: „Dieve duok, kad išnyktų toji kunigų politikantų veislė iš mūsų mielos bažnytėlės“, kad kunigas visiems lygiai tarnautų, kad turėtų apaštalo širdį...“ Lenko V. Mysleko teigimu „(...)vyskupas (Jurgis) išdrįso imtis iniciatyvos lietuvių ir gudų katalikų teisėms padidinti“. 1919 m. pavasarį lenkai pradėjo reikalauti visai panaikinti lietuviškas pamaldas Giedraičių bažnyčioje, skirti kunigą, nė žodžio nemokantį lietuvių kalbos. Lenkų skundai pasiekė ir apaštalinį vizitatorių, kuris pasiūlė J. Matulaičiui (dėl šventos ramybės) atsižvelgti į lenkų reikalavimus. Vyskupas atsakė: „kol jis yra Vilniaus vyskupas, negalįs kitaip tvarkytis, nes svarbu, kas valdo bažnyčią – vyskupas, jo skirtieji kunigai ar riaušininkai“. Vyskupas rūpinosi ir kunigų seminarija, kad ji ugdytų ne šovinistus, o tikrus kunigus apaštalus, kad į ją nebūtų užkirstas kelias lietuviams, baltarusiams. Jo pastangomis buvo susigrąžinta gal net 15 bažnyčių, kurios po sukilimų buvo atimtos, paverstos cerkvėmis. Daug ką vyskupas Jurgis Matulaitis darė, susilaukdamas grasinimų primušti, nušauti (katedroje), nunuodyti. Perspėjantiems atsakydavo: „(...) apsaugos neturiu, gali tai padaryti, kada tik nori, o aš nesitrauksiu iš vietos, kol Šventasis Tėvas lieps būti Vilniuje“. Mykolas Biržiška to laikotarpio įvykius okupuotame Vilniaus krašte aprašė knygoje, pavadintoje „Vilniaus Golgota“(Kančių vieta).
„Šventasis Tėvas leido vyskupui pasitraukti 1925 07 14 d. po Lenkijos pasirašyto su Apaštalų Sostu konkordato (sutarties), kuriuo Vilniaus vyskupija buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Buvo aišku, kad Lenkijos vyriausybė Jurgio Matulaičio arkivyskupu netvirtins. Rugpjūčio 1 d. jis išvyko į Romą, trokšdamas vieno – statyti, ugdyti numylėtą marijonų vienuoliją. Gyventi buvo likę pusantrų metų...Vyskupas Justinas Staugaitis yra pasakęs: „Tik tokio takto ir proto žmogus, kaip a. a. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, galėjo septynerius metus išsilaikyti Vilniaus vyskupo soste“.
Popiežius Pijus XI pakėlė Jurgį Matulaitį tituliniu Adulio arkivyskupu, paskyrė jį apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir įpareigojo parengti Lietuvos bažnytinės provincijos projektą J. Matulaitis atvyko Lietuvą ir ėmėsi darbo. Jo nuomone, iš didžiulės Žemaičių vyskupijos reikėjo sukurti tris: Kauno arkivyskupiją, nes Vilnius buvo okupuotas lenkų, bei Telšių ir Panevėžio vyskupijas. Vietoje Seinų įkurti Vilkaviškio vyskupiją, o Lietuvos Respublikos kontroliuojamoje Vilniaus vyskupijos dalyje įkurti Kaišiadorių vyskupiją. Parengtam projektui pritarė popiežius Pijus XI ir 1926 04 04 paskelbė bulę „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“) – Lietuvos bažnytinės provincijos, tiesiogiai pavaldžios Apaštalų Sostui, įsteigimą. Tai buvo nepaprastai svarbi ir džiugi žinia Lietuvai ir jos Katalikų Bažnyčiai. Be to, Jurgis Matulaitis buvo Apaštalų sosto konkordato su Lietuva autorius, tačiau jo pasirašymo nesulaukė – 1927 m. sausio 27 d. mirė Kaune. Konkordatas pasirašytas 1927 09 27.
Popiežius Jonas Paulius II Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga 1987 m. birželio 5 d. Apaštaliniame laiške Lietuvos vyskupams rašė:“(...) birželio 28 dieną bus man didelis džiaugsmas iškelti į Altorių garbę (...) labai garbingą Bažnyčios ir lietuvių tautos sūnų Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį (...). Kaip tikras „Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas“ (2 Pt 1, 1) jis buvo Vilniuje tolia regis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems net patiems tolimiausiems. Būdamas ištikimas savo vyskupiškam šūkiui: „Nugalėk blogį gerumu“, jis savo ganytojiškoje tarnyboje nugalėjo daug ir didelių sunkumų, tapdamas „visų vergas, kad tik daugiau laimėtų“ (1 Kor 9, 19) ir rūpindamasis tiktai Bažnyčios gerove ir sielų išganymu (...)“.
Baigdama pranešėja Genovaitė Gustaitė dar kartą dėkojo žemaičiams už pakvietimą ir išreiškė viltį, kad šiuo pokalbiu pasėta domėjimosi palaimintuoju vyskupu sėkla duos gerą derlių. Ji taip pat dėkojo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ vyriausiajam redaktoriui Juozui Baldauskui už tai, kad dar 1988 m. nepabūgo spausdinti straipsnį apie vyskupą Jurgį Matulaitį. Draugijos pirmininkė Dalia dėkojo viešniai už nepaprastai gražia, raiškia kalba papasakotą palaimintojo Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio gyvenimo ir ganytojiškos veiklos istoriją, palinkėjo sveikatos ir sėkmės tolimesniuose darbuose. Aktorius Karolis Dapkus perskaitė ištraukas iš Jurgio Matulaičio beveik prieš 100 metų rašyto dienoraščio – Užrašų. Povilas Saudargas pristatė pranešėjos surinktą leidinių apie arkivyskupą Jurgį Matulaitį parodėlę ir pakvietė į mokslų akademijos biblioteką plačiau susipažinti su jais. Minėjimo vedėja Dalia taip pat dėkojo profesoriui Libertui Klimkai už kūrybingą dalyvavimą draugijos veikloje, o tarybos narei Daliai Kaminskienei už svetainės pakylos papuošimą gražia floristine kompozicija, kurioje tautinėmis spalvomis ir žvakučių liepsnelėmis puoštas vainikas bei sprogstančios medžio šakelės tarytum simbolizavo atgimstančios Lietuvos laikmetį, kuriame gyveno Jurgis Matulaitis. Dėkojo taip pat šauniesiems muzikantams Ipolitui Petrošiui, Albinui Batavičiui bei Vytautui Jociui. Dėkojo visiems susirinkusiems ir linkėjo linksmų Užgavėnių. Šio straipsnio autorius dėkoja pranešėjai Genovaitei Gustaitei už suteiktas žinias apie išties kilniausią ir garbingiausią palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį, o žemaičių draugijos pirmininkei Daliai Juodkaitei – Dirgėlienei už nepaprastai dvasingą renginį ir linki sveikatos, nesenkančios energijos, gražios ir prasmingos švietėjiškos veiklos.

Zigmas Juškevičius,
tel. 8 (5) 2154 604,
Mob. 8 616 16 956,
El. p. Zigmas.Juskevicius@gmail.com